Foto: Lina Gudaitė Berckaitienė
Hiperaktyvus vaikas - NE BLOGIUKAS
Kartais tėvai nerimastingą atžalą pavadina hiperaktyvia. Šeimos psichologės Linos Gudaitės-Berckaitienės teigimu, hiperaktyvumas – ne šiaip aktyvus vaiko elgesys, o sutrikimas. Kas jį lemia ir kaip auklėti hiperaktyvų mažylį?
Kartais aktyvius vaikus auginantys tėvai mano, jog jie – hiperaktyvūs. Kaip atskirti, kada vaikas tiesiog aktyvus, o kada – hiperaktyvus?
Aktyvumo ir hiperaktyvumo sąvokos dažnai painiojamos. Hiperaktyvumas – tai elgesio sutrikimas, kurį diagnozuoti turi specialistas. Kartu su juo pasireiškia ir dėmesio koncentracijos stoka, impulsyvumas. Taip pat būdingas užmaršumas, išsiblaškymas, rizikingas elgesys, negebėjimas tinkamai laikytis taisyklių. Pavyzdžiui, jeigu vaiko prašoma būti ramiam, jis gali negebėti tokiu išlikti. Hiperaktyvūs vaikai kartais linkę daug kalbėti. Toks elgesys būdingas esant įvairioje aplinkoje: ir namie, ir darželyje ar mokykloje, ir svečiuose. Dažnai gali atrodyti, kad hiperaktyvus vaikas tyčia ignoruoja tėvų prašymus. Tačiau iš tikrųjų jis kitaip negali. Kad ir kaip stengtųsi patenkinti tėvų lūkesčius, jam tai sunkiai pavyksta.
Hiperaktyvumas – auklėjimo pasekmė, ar įgimta savybė?
Šio sutrikimo kilmės priežasčių yra įvairių. Jos gali būti ir įgimtos, ir įgytos. Vienų kilmė – neurofiziologinė. Tai atvejai, kai tam tikri smegenų pažeidimai arba netinkamas jų vystymasis lemia hiperaktyvumą. Šiam sutrikimui įtakos gali turėti ir medžiagų apykaitos sutrikimai. Įrodyta, kad daug maisto priedų (dažiklių, konservantų) turintis maistas skatina hiperaktyvumą. Kai kuriais atvejais priežastys – genetinės. Hiperaktyvumą gali lemti ir gimdymo traumos.
Auklėjimas šiuo atveju atlieka menką vaidmenį. Aktyvumo ir dėmesio sutrikimas dažnai klaidingai suprantamas kaip blogas elgesys dėl netinkamo auklėjimo. Kita vertus, auginant hiperaktyvų vaiką, jį auklėti sunkiai.
Kaip auklėti hiperaktyvų vaiką?
Tokiam vaikui ypač svarbu laikytis dienos rėžimo, taisyklių. Hiperaktyvūs vaikai greitai išsiblaško, todėl tuo metu, kai mokosi, reikėtų netrukdyti. Kartais šį sutrikimą turintį vaiką auginantiems tėvams sunku pastebėti jo teigiamą elgesį. Gimdytojai linkę sakyti, kad atžalos nėra už ką pagirti, nes mato tik nusižengimus. Vis dėlto tokie vaikai nėra blogiukai, todėl jų teigiamą elgesį būtina pastebėti, pagirti. Dėl nuolat sulaukiamo nepasitenkinimo, priekaištų, bausmių, tokių vaikų savivertė neretai būna žema. Dėl šios priežasties raida gali pakrypti ne visai tinkama linkme. Vėliau gali išsivystyti tam tikrų emocinių sutrikimų.
Kokias klaidas daro tėvai, auginantys hiperaktyvius vaikus?
Didžiausia klaida – iš hiperaktyvaus vaiko reikalauti tokių pačių rezultatų kaip ir iš šio sutrikimo neturinčiojo. Bausmės, priekaištai nepadeda, situacijos nepalengvina. Paprastai baudžiamo vaiko elgesys blogėja, o savikontrolė nelavinama. Reikėtų suprasti, kad hiperaktyvus vaikas neišpildo tėvų lūkesčių ne piktybiškai, o todėl, kad jam iš tiesų sunku tai padaryti.
Dėl pernelyg aktyvaus elgesio tokie vaikai gali būti linkę susižeisti: bėgdami griūti. Ar tėvams reikėtų baimintis dėl jų saugumo?
Hiperaktyvius vaikus auginantys tėvai patiria daugiau nerimo, nes tokie vaikai būna aktyvūs didžiąją dienos dalį. Kaip ir kiekvienam vaikui, taip ir hiperaktyviam, reikia užtikrinti saugią aplinką. Tačiau nereikia manyti, kad tokio vaiko nė sekundei negalima išleisti iš akių.
Kam hiperaktyvumas pasireiškia dažniau: berniukams ar mergaitėms?
Įrodyta, kad hyperaktyvumas dažniau pasireiškia berniukams. Pastariesiems šis sutrikimas pasireiškia dideliu aktyvumu, o mergaitėms būdingas požymis – dėmesio koncentracijos stoka arba kamuojantis nerimas, prislėgta nuotaika. Mergaitėms hiperaktyvumą sunku diagnozuoti. Tai – viena priežasčių, kodėl berniukams šis sutrikimas nustatomas dažniau.
Dėmesio koncentracijos stoka – vienas blogiausių hiperaktyvumo bruožų. Kaip kovoti su šia problema?
Svarbu sukurti kuo mažiau trikdančią, dėmesį blaškančią aplinką. Nereikėtų iš hiperaktyvaus vaiko reikalauti per daug. Tokiam vaikui rekomenduojama skirti specialias užduotis. Taip pat svarbu, kad mokydamasis mažylis pailsėtų, todėl turėtų daryti pertraukėles, per kurias galėtų pajudėti, išsišėlti.
Hiperaktyvūs vaikai – nekantrūs, pavyzdžiui, pradėję piešti ar lipdyti ne visada baigia darbus. Kaip paskatinti hiperaktyvaus vaiko talentus?
Svarbiausia pastebėti netgi ir mažiausias pastangas, pasiekimus. Reikėtų orientuotis ne į rezultatą, o į procesą – pasidžiaugti, padrąsinti. Būtina nuolat kontroliuoti vaiko elgesį, apdovanoti už tinkamą elgseną. Galima pildyti lentelę su konkrečiomis užduotimis. Tuomet kiekvieną įvykdytą užduotį pažymėti pliuso ženklu. Vaikas, surinkęs sutartą pliusų kiekį, turėtų gauti iš anksto aptartą dovaną.
Ar visuomet hiperaktyvus vaikas linkęs blogai elgtis?
Jeigu šis sutrikimas laiku diagnozuojamas ir vaikui suteikiama kompleksinė pagalba (jam padeda ir tėvai, ir mokytojai, ir psichologas), tai blogo elgesio tikrai galima išvengti. Taigi blogas elgesys – ne visada hiperaktyvaus vaiko bruožas.
Tiesa, kad suaugę vaikai gali būti linkę daryti nusikaltimus, vartoti alkoholį, narkotines medžiagas?
Taip gali nutikti, kai hiperaktyvumą lydi sutrikusios emocijos, žema savivertė. Vaikui laiku nesuteikus pagalbos, vėliau jis gali būti linkęs į nusikalstamą veiklą.
Nepaisant neigiamų hiperaktyvumo padarinių, hiperaktyvūs vaikai turi tik jiems būdingų teigiamų savybių?
Pastebėta, kad tokie vaikai kartais būna itin gabūs. Jie gali būti vadinami indigo vaikais.
Iki kurio amžiaus šis sutrikimas išlieka?
Apie 30 % vaikų iki paauglystės šis sutrikimas gali išnykti. 20 % hiperaktyvumas išnyksta iki 25 metų. Deja, maždaug 50 % kai kurie hiperaktyvumo požymiai išlieka ir suaugus.
Jurgita Valentaitė
Publikuota: Žurnale "Prie kavos" 2013 m. Nr. 43