Foto: Lina Gudaitė Berckaitienė
Mano vaikas su manimi nesikalba
- Ką šiandien nuveikėte? – klausia mama šešiamečio Tomuko, praleidusio dieną su seneliu.
- Nieko, - burbteli sūnus.
Senelis pasijunta nejaukiai ir pats nebežino pasakoti marčiai ar nutylėti, kad jiedu, spardydami kamuolį, suskaldė sodo namelio lango stiklą. Tačiau berniuko mama tik atsidūsta ir pasiskundžia uošviui, kad jos Tomas nenori nieko pasakoti, o va kiti vaikai su savo tėvais kalba nesustodami.
Konsultuoja psichologė Lina Gudaitė
tel. 861153194
Kodėl vieni vaikai pasakoja, o kiti tyli?
Daugelis tėvelių sutrikę klausia: “Kodėl mano vaikas su manimi nekalba? Kodėl neatsakinėja į mano užduotus klausimus? Kartais tėvai pastebi, kad pokalbiai su vaikais yra beprasmiai, nes vaikai arba nesiklauso arba nenori girdėti tėvų klausimų. Kodėl gi vaikai nenori kalbėtis su tėvais ir net tam priešinasi?
Štai dar viena situacija: - Negaliu nieko tau sakyti, - pareiškė šešiametė dukra, kai jos mama paklausė, kaip mergaitei sekėsi darželyje. Tik kitą dieną mama sužinojo, kad susirgo vienas berniukas, lankęs tą pačią darželio grupę, kaip ir jos dukra. Auklėtojos berniuką paguldė į atskirą kambarėlį ir iškvietė jo tėvus. Mamai buvo be galo keista, kad dukra nepanorėjo jai pasakoti apie tai, kas tą dieną nutiko darželyje.
Kokios galėtų būti šių vaikų elgesio priežastys?
Tomuko „nenorą“ pasakoti, ką jis veikė pas senelius galėjo nulemti jo emocinė būsena ir noras eiti žaisti. Pasakydamas mamai „nieko“, vaikas tarsi apsigina nuo tolesnių mamos klausimų, kad galėtų kuo greičiau mėgautis žaidimu. Juk Tomuko amžiuje svarbiausia veikla ir poreikis yra žaidimas.
Gali būti ir kita priežastis. Galbūt, Tomuko mama pernelyg valdinga ir linkusi kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį, todėl kamantinėja vaiką užduodama daug klausimų (ką jis pas senelius darė, ką valgė ir kada ir t.t.) Toks įkyrus klausinėjimas vaikui atgraso norą atsiverti ir pasipasakoti savo įspūdžius.
Vaikas atsiveria pokalbiui tuomet, kai jis yra nuoširdus. Tomuko atveju gali būti kitaip. Gal mama nori iš vaiko tik „ištraukti“ informaciją, kad ja galėtų pasinaudoti vaiko ar senelių kritikai. („Pvz., vaikas pasidžiaugia, kad senelis leido ilgiau pažaisti vakare ir todėl nuėjo vėliau miegoti, nei leidžia mama. Mama supyksta, pradeda moralizuoti senelį „ach, tas senelis, aš gi prašiau jo laikytis taisyklių ir laiku tave guldyti, o tu, ką nežinai, kad reikia eiti laiku miegoti?!“) Kitą kartą vaikas tikrai nepasakos mamai, kad tik nesupykdytų jos ir nesulauktų kritikos.
Vaiko atsivėrimui ir kalbėjimui turi įtakos tėvų bendravimo, auklėjimo stilius, klausimų formulavimas, tonas, aplinka. Juk ir mes neatsiveriame bet kada ir bet kam.
Kalbėdami apie antrąją situaciją, kurioje pasakojama apie mergaitę, nenorinčiai pasakoti mama, kas nutiko darželyje taip pat galime rasti įvairių mergaitės elgesio priežasčių:
1. Neįsigilinus galima pagalvoti, kad mergaitė tikrai nenorėjo nieko sakyti. Tačiau ar tikrai taip yra? Gal priešingai, mergaitė visgi norėjo papasakoti, kas vyko darželyje? Klausite o kodėl tuomet ji nepradėjo iš karto pasakoti apie įvykį? Tikriausiai todėl, kad tai padaryti mergaitei buvo pernelyg sunku.
2. Nekasdienis įvykis darželyje mergaitei galėjo sukelti stresą ir daug įvairių jausmų (nuo paprasto smalsumo iki patiriamo didelio nerimo, įtampos ar išgąsčio), kurie mergaitei galėjo sukelti vidinę sumaištį, todėl sakydama “negaliu nieko tau sakyti”, ji kaip tik norėjo atkreipti mamos dėmesį ir nesąmoningai pranešti „kažkas labai svarbaus įvyko, dėl ko aš jaučiausi labai blogai, padėk man tai suprasti“.
3. Vaiko pasakymas “negaliu nieko tau sakyti“ automatiškai kelia norą paklausti „O kodėl negali?“ „Kas atsitiko?“ Galbūt, mergaitė nesąmoningai tikėjosi paskatinimo, padrąsinimo prabilti, norėjo įsitikinti, kad mama nusiteikusi ją išklausyti ir suprasti. Juk ir suaugusieji atsiveria ne iš karto, o tik įsitikinę, kad bus išklausyti ir suprasti be moralizavimo ir vertinimo. Ir vaikai išmoksta pajausti, ar jie gali pasakoti kas įvyko, ką patyrė ar ne. Taigi, atsivėrimui reikia tam tikrų sąlygų, saugumo ir pasitikėjimo.
Išmokę tylėti
Nenoro pasakoti ir atsiverti galima kita priežastis: „Išmokimas tylėti“.
· Dar ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas norėdavo kažką papasakoti, susilaukdavo ne tėvelių dėmesio ir išklausymo, o atstūmimo. O gal vaikas pasijusdavo labai nesaugiai, kai ką nors papasakojęs iš artimiausių žmonių sulaukdavo pajuokos, kritikos, nuvertinimo ar dar blogiau, kokios nors bausmės. Ilgainiui, toks vaikas nusivilia, pasijunta nesvarbus, užsisklendžia savyje, praranda pasitikėjimą savimi ir kitais, bijo atsiverti ir nusprendžia tylėti. Tokiam vaikui tylėjimas – saugumo garantas.
· Neretai mamos ir tėveliai skuba, lekia ir nespėja išklausyti savo vaikų, sakydami: „eik geriau pažaisti“, „dabar neturim laiko“, „dabar aš noriu pailsėti“. Arba klauso neįdėmiai, neįsitraukdami, dirbdami kitus darbus, ir todėl neišgirsdami svarbios informacijos, kurią vaikas nori pranešti.
· Dažnai vaikų kalbą reikia „išversti“, t.y. jų žodžiuose slypi užkoduota svarbi informacija apie juos, jų išgyvenimus, patiriamus jausmus ar abejones, kuriuos suaugusieji turi įvardinti, atspindėti, kad vaikas galėtų mokintis juos priimti ir išgyventi. Žinoma, ne visada reikia vaiką klausyti tik aktyviai ir labai įsitraukus. Tokiu atveju, vaikas patikės, kad pasaulis sukasi tik apie jį ir nuolat sieks tėvų dėmesio, išklausymo, kurio vis bus per mažai. Tiesiog reikia mokintis pastebėti tas akimirkas, kada vaikui reikia aktyvaus empatiško išklausymo, kada užtektų ir pasyvesnio, o kada pokalbį reiktų atidėti vėlesniam laikui.
Tylėjimas – pykčio išraiška.
Viena iš priežasčių, kodėl vaikas tyli arba daug šneka - jo įgimtos savybės. Vaikai gimsta labai skirtingi. Vaiko temperamentas gali lemti tam tikrų charakterio bruožų formavimąsi, ar jis bus labiau ekstravertas ar intravertas. Ekstravertai labiau bus linkę atsiverti, pasakoti savo įspūdžius, net ir nepaklausti, o intravertus gali būti sunku prakalbinti ir iš jų reiks traukti kiekvieną žodį.
Kiekvieno vaiko raida vyksta labai individualiai. Vienas jau dvejų metukų kalba aiškiais sakiniais. O kiti vaikai pradeda reikšti mintis tik 3 – 4 m. ar dar vėliau. Mažiesiems būdingas loginio mąstymo ribotumas, jie dar nesuvokia priežastinių ryšių, jie geba sutelkti dėmesį į vieną ribotą situacijos aspektą, jie gyvena „čia ir dabar“ principu, todėl jiems gali būti per sunku papasakoti kas buvo nors ir netolimoje praeityje. O tėveliai, dažnai to nežinodami, vaiko tylėjimą ar trumpą atsakymą „nieko“ priima kaip nenorą pasakoti, uždarumą ar net kaip priešiškumą. Dažnai suaugusieji tikisi, kad jau trimetis grįžęs iš darželio „privalo“ viską išpasakoti ką jis veikė, kas vyko ir pan. Vaikai dėl savo mąstymo ypatumų tiesiog nepajėgia pateisinti tokių tėvų lūkesčių.
Vaikas gali tiesiog neturėti bendravimo įgūdžių ir nemokėti papasakoti. Jeigu šeimoje tėvai beveik nekalba, nesidalina savo patyrimu (o tai būna gan dažnai), tuomet nenuostabu, jeigu ir vaikas nepasakoja savo patyrimo, nes tiesiog nemoka ir nežino kaip tai daroma. Todėl tėvų atviras nuoširdus tarpusavio bendravimas vaikui geriausias pavyzdys ir modelis kaip galima bendrauti, kaip dalintis įspūdžiais, patyrimu, kaip atsiverti ir išmokti pasitikėti viens kitu.
Vaiko norą kalbėti ar nekalbėti daug lemia jo savijauta ir emocinė būsena esamuoju momentu. Gali būti, kad vaikas jaučiasi labai pavargęs ir todėl nenori kalbėti. Arba galbūt jis dėl kažko sunerimęs, išsigandęs, nuliūdęs, supykęs ir jam tikrai nesinorės pasakoti ką jis veikė darželyje ar pas senelius.
Tylėti - “išsaugoti paslaptį”
Vaikai mėgsta turėti savo asmeninę erdvę, kažką labai asmeniško ir intymaus. „Tai paslaptis ir niekam nesakyk“ – sako šešiametė savo draugei. Taigi, tylėjimas gali būti kaip bandymas apginti savo asmeninę erdvę ir išsaugoti paslaptį.
Žmogus – socialinė būtybė. Ir jo prigimtis ir pagrindinis poreikis - bendrauti ir dalintis patyrimu su artimais žmonėmis. Šį poreikį turi kiekvienas vaikas. Net ir pats ramiausias ir tyliausias berniukas ar mergaitė turi ką papasakoti. Tiesiog reikia sudaryti tinkamas sąlygas jo vystymuisi, didinti vaiko pasitikėjimą, padėti tokiam vaikui atsiverti, įgyti bendravimo įgūdžių, kuriuos jis sėkmingai galės naudoti ir suaugęs.
Eglė Kulvietienė
Publikuota Žurnale „Mažylis“ 2012 liepos mėn.
- Nieko, - burbteli sūnus.
Senelis pasijunta nejaukiai ir pats nebežino pasakoti marčiai ar nutylėti, kad jiedu, spardydami kamuolį, suskaldė sodo namelio lango stiklą. Tačiau berniuko mama tik atsidūsta ir pasiskundžia uošviui, kad jos Tomas nenori nieko pasakoti, o va kiti vaikai su savo tėvais kalba nesustodami.
Konsultuoja psichologė Lina Gudaitė
tel. 861153194
Kodėl vieni vaikai pasakoja, o kiti tyli?
Daugelis tėvelių sutrikę klausia: “Kodėl mano vaikas su manimi nekalba? Kodėl neatsakinėja į mano užduotus klausimus? Kartais tėvai pastebi, kad pokalbiai su vaikais yra beprasmiai, nes vaikai arba nesiklauso arba nenori girdėti tėvų klausimų. Kodėl gi vaikai nenori kalbėtis su tėvais ir net tam priešinasi?
Štai dar viena situacija: - Negaliu nieko tau sakyti, - pareiškė šešiametė dukra, kai jos mama paklausė, kaip mergaitei sekėsi darželyje. Tik kitą dieną mama sužinojo, kad susirgo vienas berniukas, lankęs tą pačią darželio grupę, kaip ir jos dukra. Auklėtojos berniuką paguldė į atskirą kambarėlį ir iškvietė jo tėvus. Mamai buvo be galo keista, kad dukra nepanorėjo jai pasakoti apie tai, kas tą dieną nutiko darželyje.
Kokios galėtų būti šių vaikų elgesio priežastys?
Tomuko „nenorą“ pasakoti, ką jis veikė pas senelius galėjo nulemti jo emocinė būsena ir noras eiti žaisti. Pasakydamas mamai „nieko“, vaikas tarsi apsigina nuo tolesnių mamos klausimų, kad galėtų kuo greičiau mėgautis žaidimu. Juk Tomuko amžiuje svarbiausia veikla ir poreikis yra žaidimas.
Gali būti ir kita priežastis. Galbūt, Tomuko mama pernelyg valdinga ir linkusi kontroliuoti kiekvieną vaiko žingsnį, todėl kamantinėja vaiką užduodama daug klausimų (ką jis pas senelius darė, ką valgė ir kada ir t.t.) Toks įkyrus klausinėjimas vaikui atgraso norą atsiverti ir pasipasakoti savo įspūdžius.
Vaikas atsiveria pokalbiui tuomet, kai jis yra nuoširdus. Tomuko atveju gali būti kitaip. Gal mama nori iš vaiko tik „ištraukti“ informaciją, kad ja galėtų pasinaudoti vaiko ar senelių kritikai. („Pvz., vaikas pasidžiaugia, kad senelis leido ilgiau pažaisti vakare ir todėl nuėjo vėliau miegoti, nei leidžia mama. Mama supyksta, pradeda moralizuoti senelį „ach, tas senelis, aš gi prašiau jo laikytis taisyklių ir laiku tave guldyti, o tu, ką nežinai, kad reikia eiti laiku miegoti?!“) Kitą kartą vaikas tikrai nepasakos mamai, kad tik nesupykdytų jos ir nesulauktų kritikos.
Vaiko atsivėrimui ir kalbėjimui turi įtakos tėvų bendravimo, auklėjimo stilius, klausimų formulavimas, tonas, aplinka. Juk ir mes neatsiveriame bet kada ir bet kam.
Kalbėdami apie antrąją situaciją, kurioje pasakojama apie mergaitę, nenorinčiai pasakoti mama, kas nutiko darželyje taip pat galime rasti įvairių mergaitės elgesio priežasčių:
1. Neįsigilinus galima pagalvoti, kad mergaitė tikrai nenorėjo nieko sakyti. Tačiau ar tikrai taip yra? Gal priešingai, mergaitė visgi norėjo papasakoti, kas vyko darželyje? Klausite o kodėl tuomet ji nepradėjo iš karto pasakoti apie įvykį? Tikriausiai todėl, kad tai padaryti mergaitei buvo pernelyg sunku.
2. Nekasdienis įvykis darželyje mergaitei galėjo sukelti stresą ir daug įvairių jausmų (nuo paprasto smalsumo iki patiriamo didelio nerimo, įtampos ar išgąsčio), kurie mergaitei galėjo sukelti vidinę sumaištį, todėl sakydama “negaliu nieko tau sakyti”, ji kaip tik norėjo atkreipti mamos dėmesį ir nesąmoningai pranešti „kažkas labai svarbaus įvyko, dėl ko aš jaučiausi labai blogai, padėk man tai suprasti“.
3. Vaiko pasakymas “negaliu nieko tau sakyti“ automatiškai kelia norą paklausti „O kodėl negali?“ „Kas atsitiko?“ Galbūt, mergaitė nesąmoningai tikėjosi paskatinimo, padrąsinimo prabilti, norėjo įsitikinti, kad mama nusiteikusi ją išklausyti ir suprasti. Juk ir suaugusieji atsiveria ne iš karto, o tik įsitikinę, kad bus išklausyti ir suprasti be moralizavimo ir vertinimo. Ir vaikai išmoksta pajausti, ar jie gali pasakoti kas įvyko, ką patyrė ar ne. Taigi, atsivėrimui reikia tam tikrų sąlygų, saugumo ir pasitikėjimo.
Išmokę tylėti
Nenoro pasakoti ir atsiverti galima kita priežastis: „Išmokimas tylėti“.
· Dar ankstyvoje vaikystėje, kai vaikas norėdavo kažką papasakoti, susilaukdavo ne tėvelių dėmesio ir išklausymo, o atstūmimo. O gal vaikas pasijusdavo labai nesaugiai, kai ką nors papasakojęs iš artimiausių žmonių sulaukdavo pajuokos, kritikos, nuvertinimo ar dar blogiau, kokios nors bausmės. Ilgainiui, toks vaikas nusivilia, pasijunta nesvarbus, užsisklendžia savyje, praranda pasitikėjimą savimi ir kitais, bijo atsiverti ir nusprendžia tylėti. Tokiam vaikui tylėjimas – saugumo garantas.
· Neretai mamos ir tėveliai skuba, lekia ir nespėja išklausyti savo vaikų, sakydami: „eik geriau pažaisti“, „dabar neturim laiko“, „dabar aš noriu pailsėti“. Arba klauso neįdėmiai, neįsitraukdami, dirbdami kitus darbus, ir todėl neišgirsdami svarbios informacijos, kurią vaikas nori pranešti.
· Dažnai vaikų kalbą reikia „išversti“, t.y. jų žodžiuose slypi užkoduota svarbi informacija apie juos, jų išgyvenimus, patiriamus jausmus ar abejones, kuriuos suaugusieji turi įvardinti, atspindėti, kad vaikas galėtų mokintis juos priimti ir išgyventi. Žinoma, ne visada reikia vaiką klausyti tik aktyviai ir labai įsitraukus. Tokiu atveju, vaikas patikės, kad pasaulis sukasi tik apie jį ir nuolat sieks tėvų dėmesio, išklausymo, kurio vis bus per mažai. Tiesiog reikia mokintis pastebėti tas akimirkas, kada vaikui reikia aktyvaus empatiško išklausymo, kada užtektų ir pasyvesnio, o kada pokalbį reiktų atidėti vėlesniam laikui.
Tylėjimas – pykčio išraiška.
- Tylėdamas vaikas nesąmoningai gali išreikšti savo pyktį tėvams, tarsi tokiu būdu bausdamas tėvus. Tiesiogiai parodyti pyktį tėvams gali būti nesaugu ar baisu, o tylėti vaikui daug saugiau ir nieks tikriausiai neįtars, kad jis dėl kažkokių priežasčių pyksta ant tėvų. Todėl labai svarbu nuo pat mažų dienų mokinti vaiką atpažinti savo pyktį, leisti jį išreikšti, kad nereikėtų jo vėliau užslopinti ir išreikšti iškreiptais, netinkamais būdais.
- Vaiko neigiamas atsakymas dar nereiškia, kad jis tikrai nenori ar neturi nieko papasakoti. Tai galima įvardinti kaip psichologinę gynybą. Vaikui lengviau paneigti ir pasakyti, kad nieko neveikė, kad nieko nevyko, negu atsiverti. Mes suaugusieji kartais net artimiausiems žmonėms į klausimą, kaip sekėsi, atsakome vienu žodžiu „gerai“, arba „nieko naujo“, nors iš tikrųjų mumyse glūdi daug jausmų ir patyrimų, kuriuos norėtume išleisti iš
vidaus.
Viena iš priežasčių, kodėl vaikas tyli arba daug šneka - jo įgimtos savybės. Vaikai gimsta labai skirtingi. Vaiko temperamentas gali lemti tam tikrų charakterio bruožų formavimąsi, ar jis bus labiau ekstravertas ar intravertas. Ekstravertai labiau bus linkę atsiverti, pasakoti savo įspūdžius, net ir nepaklausti, o intravertus gali būti sunku prakalbinti ir iš jų reiks traukti kiekvieną žodį.
Kiekvieno vaiko raida vyksta labai individualiai. Vienas jau dvejų metukų kalba aiškiais sakiniais. O kiti vaikai pradeda reikšti mintis tik 3 – 4 m. ar dar vėliau. Mažiesiems būdingas loginio mąstymo ribotumas, jie dar nesuvokia priežastinių ryšių, jie geba sutelkti dėmesį į vieną ribotą situacijos aspektą, jie gyvena „čia ir dabar“ principu, todėl jiems gali būti per sunku papasakoti kas buvo nors ir netolimoje praeityje. O tėveliai, dažnai to nežinodami, vaiko tylėjimą ar trumpą atsakymą „nieko“ priima kaip nenorą pasakoti, uždarumą ar net kaip priešiškumą. Dažnai suaugusieji tikisi, kad jau trimetis grįžęs iš darželio „privalo“ viską išpasakoti ką jis veikė, kas vyko ir pan. Vaikai dėl savo mąstymo ypatumų tiesiog nepajėgia pateisinti tokių tėvų lūkesčių.
Vaikas gali tiesiog neturėti bendravimo įgūdžių ir nemokėti papasakoti. Jeigu šeimoje tėvai beveik nekalba, nesidalina savo patyrimu (o tai būna gan dažnai), tuomet nenuostabu, jeigu ir vaikas nepasakoja savo patyrimo, nes tiesiog nemoka ir nežino kaip tai daroma. Todėl tėvų atviras nuoširdus tarpusavio bendravimas vaikui geriausias pavyzdys ir modelis kaip galima bendrauti, kaip dalintis įspūdžiais, patyrimu, kaip atsiverti ir išmokti pasitikėti viens kitu.
Vaiko norą kalbėti ar nekalbėti daug lemia jo savijauta ir emocinė būsena esamuoju momentu. Gali būti, kad vaikas jaučiasi labai pavargęs ir todėl nenori kalbėti. Arba galbūt jis dėl kažko sunerimęs, išsigandęs, nuliūdęs, supykęs ir jam tikrai nesinorės pasakoti ką jis veikė darželyje ar pas senelius.
Tylėti - “išsaugoti paslaptį”
Vaikai mėgsta turėti savo asmeninę erdvę, kažką labai asmeniško ir intymaus. „Tai paslaptis ir niekam nesakyk“ – sako šešiametė savo draugei. Taigi, tylėjimas gali būti kaip bandymas apginti savo asmeninę erdvę ir išsaugoti paslaptį.
Žmogus – socialinė būtybė. Ir jo prigimtis ir pagrindinis poreikis - bendrauti ir dalintis patyrimu su artimais žmonėmis. Šį poreikį turi kiekvienas vaikas. Net ir pats ramiausias ir tyliausias berniukas ar mergaitė turi ką papasakoti. Tiesiog reikia sudaryti tinkamas sąlygas jo vystymuisi, didinti vaiko pasitikėjimą, padėti tokiam vaikui atsiverti, įgyti bendravimo įgūdžių, kuriuos jis sėkmingai galės naudoti ir suaugęs.
Eglė Kulvietienė
Publikuota Žurnale „Mažylis“ 2012 liepos mėn.