Foto: Lina Gudaitė Berckaitienė
Vaikų talentai: įgimti ar išugdomi?

„Kai buvau maža, taip norėjau lankyti baletą, bet tėvai neleido. Mano dukra tai jau tikrai bus balerina!", – sako mama su vos dvejų sulaukusia mažyle skubėdama į šokių pamokėlę. Tuo tarpu gerokai ūgtelėjusių broliukų tėveliai suka galvą, į kokį būrelį juos nuvaryti. Ir vieną lankė, ir kitą, ir trečią, – nė vienas nepatiko. Ką abiem atvejais patartų šeimos psichologė Lina Gudaitė? Ką daryti, kad talentingas vaikas būtų ir laimingas?
Dabar madinga vaiką kuo anksčiau vesti į būrelius. Pradedami ugdyti net kūdikiai, kuriems, atrodo, pirmiau reikėtų išmokti sėdėti ir valgyti... Ką manote apie tai?
Ankstyvasis ugdymas tapo labai madingas. Tačiau, manau, viską reikėtų daryti laiku ir protingai. Svarbiausia – atsižvelgti į vaiko raidos etapus: ką jis turi išmokti ir kokie jo poreikiai konkrečiame etape. Tarkime,
kūdikis turi išmokti pasitikėti tais, kurie juo rūpinasi (saugaus prieraišumo formavimasis). Todėl reikia jautriai reaguoti į kūdikio poreikius ir gebėti juos tenkinti. Tėvai ir seneliai turi palaikyti glaudų ryšį su mažyliu. Šių žmonių kūdikiui pakanka. Per ankstyvas socialinis gyvenimas gali turėti neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, šešių mėnesių mažylis, nuneštas į muzikos pamokėlę, kur daug svetimų žmonių ir garsų, išsigąsta. Per didelis ankstyvas stimuliavimas kūdikį gali išsekinti, nes jis labai imlus ir atsiriboti nuo įspūdžių nemoka. Pastebėti momentą, kada mažyliui visko per daug, kartais nelengva. Taigi tėvelių pastangos vertinamos dvejopai. Viena vertus, džiugu ir pagirtina, kad jie rūpinasi vaikų gabumų ugdymu nuo mažumės. Kita vertus, atsiranda pavojus perstimuliuoti. Svarbiau yra paisyti vaiko poreikių ir matyti jį laimingą, negu išmokyti kuo anksčiau šokti ir dainuoti.
Ar pastangos visapusiškai lavinti vaikus ankstyvajame amžiuje - ne tik tėvų noras?
Noras kuo anksčiau ugdyti vaiką gali būti tėvų psichologinių problemų atspindys. Pavyzdžiui, dėl tam tikrų priežasčių tėvų svajonės neišsipildė ir jie neišmoko groti, šokti arba piešti. Todėl dabar perdėtai rūpinasi savo vaikų visapsišku ugdymu ir galbūt užrašo į tuos būrelius, kuriuos patys mielai būtų lankę. Tarp tėvų labai ryški konkurencija - tiems, kurių finansinės galimybės kuklesnės, atrodo, kad nukenčia jų savigarba. Konkurencija juntama ir tarp mokyklinio amžiaus vaikų - dažnai jie varžosi, kas lanko daugiau būrelių. Toks požiūris klaidingas. Nei tėvų, nei vaikų savigarba neturėtų priklausyti nuo lankomų būrelių skaičiaus.
Kada pradeda ryškėti talento požymiai? Kada reikėtų vesti vaiką į pirmąjį būrelį?
Talentas gali išryškėti ir labai anksti. Jeigu tėvai pastabūs, domisi vaiku, nesunkiai gali įžvelgti jo gabumus. Į pirmąjį būrelį reikėtų vesti tada, kai vaikas jau turi elementarių socialinių įgūdžių, pakankamai savarankiškumo – apie penktuosius septintuosius gyvenimo metus. Be abejo, tai labai individualu. Jeigu vaikas tikrai talentingas, drąsus ir savarankiškas arba tėvai mato, kad jam kas nors labai patinka, būrelį gali
pradėti lankyti būdamas ir trejų metų. Tačiau kartais talentingų vaikų intelektas būna labai aukštas, bet emocijos dar nepastovios. Geriau sulaukti momento, kai abu šie dalykai skirsis nedaug.
Dažna situacija: pirmokas pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Iš pradžių patiko, kuo toliau, tuo labiau nebenori eiti. Ar versti vaiką mokytis?
Manau, reikėtų aiškintis, kas atsitiko. Tikriausiai yra kokia nors priežastis. Patarčiau su juo pasikalbėti: gal blogai sutaria su draugais, gal mokytojas per griežtas. Būtų pravartu pasikalbėti ir su mokytoju. Kartais vaikai, susidūrę su pirmąja nesėkme, nusivilia savimi (nors to ir neparodo). Jeigu tėvai, neišsiaiškinę priežasties, leidžia vaikui lankyti vis kitą būrelį, nesėkmių virtinė gali nusidriekti į kitas gyvenimo sritis ir ateityje tapti rimta problema, pavyzdžiui, susiduri su sunkumu – ir meti darbą.
Kaip turėtų elgtis tėvai matydami, kad labai norintis lankyti krepšinį jų vaikas yra nesportiškas ir kad jam geriau sekasi griežti smuiku? Ar galima nepaisyti vaiko norų?
Atsakyti vienareikšmiškai sudėtinga. Vis dėlto į vaiko norus atsižvelgti būtina, nes kai veikla atliekama noriai, motyvuotai, rezultatai būna geresni ir vaikas jaučiasi laimingesnis. Ką nors lankyti vien dėl to, kad nori tėvai, būtų neteisinga. O vien juodu darbu pasiekti rezultatai kažin ar suteiktų džiaugsmo vaikui ir jo tėvams.
Ar talentingas vaikas visada laimingas?
Tikrai ne. Liūdna, bet dažnai būna priešingai. Tėvai pernelyg pabrėžia vaikų pasiekimus, rezultatus, veiklas, būrelius, prizines vietas ir nepagalvoja, ar jie mėgaujasi pačiu procesu, ar jiems patinka tai, ką daro. Juk svarbiau ne vaikų talentai, o tai, ar jie jaučiasi laimingi.
Kas yra talentingas vaikas? Ar talentui atsiskleisti reikia palankių aplinkybių?
Vieno atsakymo, kas yra talentingas vaikas, nėra. Daugelis vaikų ugdymo ekspertų mano, kad gabumai - tai dideli tam tikrų sričių gebėjimai, galintys pasireikšti tik atitinkamomis aplinkybėmis, o talentas apibrėžiamas kaip labai dideli gebėjimai, polinkis, pasiekimai, ypač specialieji. Manau, teisingai sakoma, kad talentas – tai 1 % įgimtų gebėjimų ir 99 % darbo. Jeigu, pavyzdžiui, Rūta Meilutytė nebūtų tiek dirbusi (plaukiokusi per dieną po tris valandas), vargu ar būtų tapusi čempione. Tik nuoseklus kasdienis darbas duoda gerų rezultatų. Tačiau svarbu, kad vaikas pats to norėtų. Tėvai turėtų stebėti, kuo jų vaikas domisi, kokių gabumų turi, ir sudaryti galimybių tiems gabumams atsiskleisti. Taigi aplinkybės yra ne paskutinėje vietoje. Apibendrinus galima sakyti, kad talentą lemia genai ir darbas.
Ką daryti, kai vaikas, talentingas daug kam? Ar geriau jį nukreipti viena linkme, ar leisti lankyti kelis būrelius?
Jeigu tikrai vaikui daug kas sekasi ir patinka, jeigu jis nepervargsta ir jaučiasi laimingas, lankyti daug būrelių nėra blogai. Ateis laikas, kai jis pats pasuks kuria nors viena kryptimi.
O kaip elgtis su tuo, kuris, atrodo, negabus niekam?
Esant tokiai situacijai, vaiką reikia bandyti suprasti, palaikyti, padrąsinti. Jokiu būdu jo negalima kritikuoti, nuvertinti, lyginti su gabiais bendraamžiais. Vertėtų ieškoti priežasčių, kodėl vaikui niekas nepatinka ar nesiseka. Galbūt vaiko "negabumai" siejasi su jo psichologinėmis ar šeimos problemomis, kokiais nors sutrikimais? Manau, kad kiekvienas vaikas turi gabumų. Reikia tik sąlygų jiems atsiskleisti. Gabumams, jų raiškai turi įtakos daug vidinių ir išorinių veiksnių. Svarbiausi - meilė, pagarba ir dėmesys vaikui, jo poreikiams, pomėgiams, savarankiškumo ugdymas, stiprus tėvų ir vaikų ryšys, pasitikėjimas.
Ramutė Šulčienė
Publikuota žurnale "Mano patarimai" 2012 Nr. 10, 16 psl.
Dabar madinga vaiką kuo anksčiau vesti į būrelius. Pradedami ugdyti net kūdikiai, kuriems, atrodo, pirmiau reikėtų išmokti sėdėti ir valgyti... Ką manote apie tai?
Ankstyvasis ugdymas tapo labai madingas. Tačiau, manau, viską reikėtų daryti laiku ir protingai. Svarbiausia – atsižvelgti į vaiko raidos etapus: ką jis turi išmokti ir kokie jo poreikiai konkrečiame etape. Tarkime,
kūdikis turi išmokti pasitikėti tais, kurie juo rūpinasi (saugaus prieraišumo formavimasis). Todėl reikia jautriai reaguoti į kūdikio poreikius ir gebėti juos tenkinti. Tėvai ir seneliai turi palaikyti glaudų ryšį su mažyliu. Šių žmonių kūdikiui pakanka. Per ankstyvas socialinis gyvenimas gali turėti neigiamų pasekmių. Pavyzdžiui, šešių mėnesių mažylis, nuneštas į muzikos pamokėlę, kur daug svetimų žmonių ir garsų, išsigąsta. Per didelis ankstyvas stimuliavimas kūdikį gali išsekinti, nes jis labai imlus ir atsiriboti nuo įspūdžių nemoka. Pastebėti momentą, kada mažyliui visko per daug, kartais nelengva. Taigi tėvelių pastangos vertinamos dvejopai. Viena vertus, džiugu ir pagirtina, kad jie rūpinasi vaikų gabumų ugdymu nuo mažumės. Kita vertus, atsiranda pavojus perstimuliuoti. Svarbiau yra paisyti vaiko poreikių ir matyti jį laimingą, negu išmokyti kuo anksčiau šokti ir dainuoti.
Ar pastangos visapusiškai lavinti vaikus ankstyvajame amžiuje - ne tik tėvų noras?
Noras kuo anksčiau ugdyti vaiką gali būti tėvų psichologinių problemų atspindys. Pavyzdžiui, dėl tam tikrų priežasčių tėvų svajonės neišsipildė ir jie neišmoko groti, šokti arba piešti. Todėl dabar perdėtai rūpinasi savo vaikų visapsišku ugdymu ir galbūt užrašo į tuos būrelius, kuriuos patys mielai būtų lankę. Tarp tėvų labai ryški konkurencija - tiems, kurių finansinės galimybės kuklesnės, atrodo, kad nukenčia jų savigarba. Konkurencija juntama ir tarp mokyklinio amžiaus vaikų - dažnai jie varžosi, kas lanko daugiau būrelių. Toks požiūris klaidingas. Nei tėvų, nei vaikų savigarba neturėtų priklausyti nuo lankomų būrelių skaičiaus.
Kada pradeda ryškėti talento požymiai? Kada reikėtų vesti vaiką į pirmąjį būrelį?
Talentas gali išryškėti ir labai anksti. Jeigu tėvai pastabūs, domisi vaiku, nesunkiai gali įžvelgti jo gabumus. Į pirmąjį būrelį reikėtų vesti tada, kai vaikas jau turi elementarių socialinių įgūdžių, pakankamai savarankiškumo – apie penktuosius septintuosius gyvenimo metus. Be abejo, tai labai individualu. Jeigu vaikas tikrai talentingas, drąsus ir savarankiškas arba tėvai mato, kad jam kas nors labai patinka, būrelį gali
pradėti lankyti būdamas ir trejų metų. Tačiau kartais talentingų vaikų intelektas būna labai aukštas, bet emocijos dar nepastovios. Geriau sulaukti momento, kai abu šie dalykai skirsis nedaug.
Dažna situacija: pirmokas pradėjo lankyti muzikos mokyklą. Iš pradžių patiko, kuo toliau, tuo labiau nebenori eiti. Ar versti vaiką mokytis?
Manau, reikėtų aiškintis, kas atsitiko. Tikriausiai yra kokia nors priežastis. Patarčiau su juo pasikalbėti: gal blogai sutaria su draugais, gal mokytojas per griežtas. Būtų pravartu pasikalbėti ir su mokytoju. Kartais vaikai, susidūrę su pirmąja nesėkme, nusivilia savimi (nors to ir neparodo). Jeigu tėvai, neišsiaiškinę priežasties, leidžia vaikui lankyti vis kitą būrelį, nesėkmių virtinė gali nusidriekti į kitas gyvenimo sritis ir ateityje tapti rimta problema, pavyzdžiui, susiduri su sunkumu – ir meti darbą.
Kaip turėtų elgtis tėvai matydami, kad labai norintis lankyti krepšinį jų vaikas yra nesportiškas ir kad jam geriau sekasi griežti smuiku? Ar galima nepaisyti vaiko norų?
Atsakyti vienareikšmiškai sudėtinga. Vis dėlto į vaiko norus atsižvelgti būtina, nes kai veikla atliekama noriai, motyvuotai, rezultatai būna geresni ir vaikas jaučiasi laimingesnis. Ką nors lankyti vien dėl to, kad nori tėvai, būtų neteisinga. O vien juodu darbu pasiekti rezultatai kažin ar suteiktų džiaugsmo vaikui ir jo tėvams.
Ar talentingas vaikas visada laimingas?
Tikrai ne. Liūdna, bet dažnai būna priešingai. Tėvai pernelyg pabrėžia vaikų pasiekimus, rezultatus, veiklas, būrelius, prizines vietas ir nepagalvoja, ar jie mėgaujasi pačiu procesu, ar jiems patinka tai, ką daro. Juk svarbiau ne vaikų talentai, o tai, ar jie jaučiasi laimingi.
Kas yra talentingas vaikas? Ar talentui atsiskleisti reikia palankių aplinkybių?
Vieno atsakymo, kas yra talentingas vaikas, nėra. Daugelis vaikų ugdymo ekspertų mano, kad gabumai - tai dideli tam tikrų sričių gebėjimai, galintys pasireikšti tik atitinkamomis aplinkybėmis, o talentas apibrėžiamas kaip labai dideli gebėjimai, polinkis, pasiekimai, ypač specialieji. Manau, teisingai sakoma, kad talentas – tai 1 % įgimtų gebėjimų ir 99 % darbo. Jeigu, pavyzdžiui, Rūta Meilutytė nebūtų tiek dirbusi (plaukiokusi per dieną po tris valandas), vargu ar būtų tapusi čempione. Tik nuoseklus kasdienis darbas duoda gerų rezultatų. Tačiau svarbu, kad vaikas pats to norėtų. Tėvai turėtų stebėti, kuo jų vaikas domisi, kokių gabumų turi, ir sudaryti galimybių tiems gabumams atsiskleisti. Taigi aplinkybės yra ne paskutinėje vietoje. Apibendrinus galima sakyti, kad talentą lemia genai ir darbas.
Ką daryti, kai vaikas, talentingas daug kam? Ar geriau jį nukreipti viena linkme, ar leisti lankyti kelis būrelius?
Jeigu tikrai vaikui daug kas sekasi ir patinka, jeigu jis nepervargsta ir jaučiasi laimingas, lankyti daug būrelių nėra blogai. Ateis laikas, kai jis pats pasuks kuria nors viena kryptimi.
O kaip elgtis su tuo, kuris, atrodo, negabus niekam?
Esant tokiai situacijai, vaiką reikia bandyti suprasti, palaikyti, padrąsinti. Jokiu būdu jo negalima kritikuoti, nuvertinti, lyginti su gabiais bendraamžiais. Vertėtų ieškoti priežasčių, kodėl vaikui niekas nepatinka ar nesiseka. Galbūt vaiko "negabumai" siejasi su jo psichologinėmis ar šeimos problemomis, kokiais nors sutrikimais? Manau, kad kiekvienas vaikas turi gabumų. Reikia tik sąlygų jiems atsiskleisti. Gabumams, jų raiškai turi įtakos daug vidinių ir išorinių veiksnių. Svarbiausi - meilė, pagarba ir dėmesys vaikui, jo poreikiams, pomėgiams, savarankiškumo ugdymas, stiprus tėvų ir vaikų ryšys, pasitikėjimas.
Ramutė Šulčienė
Publikuota žurnale "Mano patarimai" 2012 Nr. 10, 16 psl.