Foto: Lina Gudaitė Berckaitienė
Atsiprašau, bet... jis pirmas pradėjo
Nuolatiniai pasiteisinimai, kaltės vertimas kitam, melagingi atsiprašymai... Visa tai sustabdyti gali tik ilgas ir kantrus atsakomybės jausmo ugdymas bei artimųjų pavyzdys.
O kas gi kaltas?
Kaip dažnai jaučiatės pralaimėję argumentų mūšį su savo atžala? Kad ir ką besakytumėte, jis vistiek randa pasiteisinimą. Dar blogiau, jei darželinukas ar mokinukas niekada nesijaučia kaltas, o įprotis kaltinti kitus tampa nesuvaldomas. „Netiesa. Tai jis pradėjo...“ „Tai jis mane privertė!“ -skamba įprastos frazės. Kito kaltinimas - savigynos metodas, kurį vaikai taiko vos pajutę galimą nemalonę arba supratę, jog už poelgį reikės atsakyti. Jeigu į tokius dalykus žiūrėsite abejingai, jie ne tik neišaugs iš šios įpročio - problema didės. „Tėvų pareiga ir atsakomybė - pirmiausiai suprasti kodėl atžala kaltina kitus, kodėl bijo prisipažinti netinkamai pasielgęs. O jau tada turėtumėte išmokti tinkamai reaguoti į nusižengimą, blogą elgesį ir viską aptarti nepažeisdami vaiko savigarbos, nesukeldami dar didesnės baimės, kaltės, gėdos jausmo.“ – pataria šeimos psichologė Lina Gudaitė. Tokiais atvejais ypač svarbus ramus tėvų elgesys ir kalbėjimo tonas. Kai tėvai pernelyg jautriai reaguoja į tam tikrus vaiko poelgius, šis impulsyviai puola teisintis ir kaltinti kitus, stengdamasis apsisaugoti nuo pykčio atakos ir gėdos jausmo. Pasak psichologės, visų pirma tėvai turėtų pasistengti suprasti vaiką, jo išgyvenamus jausmus, nepriklausomai nuo to, kaltas jis ar nekaltas. Jeigu mažasis ar vyresnėlis pasijus suprastas, jam nekils noras gintis, kaltinti kitų. Priešingai - vaikas atsivers, tikriausiai pats ims pasakoti apie įvykį, apie savo elgesį. Jam bus lengviau pripažinti sau, kad pasielgė netinkamai, lengviau išmoks prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Psichologas ir rašytojas Henry Cloudas pateikia praktinių pavyzdžių, kaip žaidimais galima suvaldyti blogą vaikų įprotį kaltinti kitus. Jei namuose vyksta karas tarp dviejų paauglių, suvaidinkite „Mamos teismą“. Pasakykite, kad ginčo metu, vienas kitą jie gali paduoti į teismą. Jūs, kaip teisėja, mielai išklausysite kiekvieno parodymus ir nuspręsite, kuris teisus, o kuris neteisus. Jei pasirodys, kad kaltinimas buvo melagingas, skirkite iš anksto nutartą bausmę. Sąmoningas atsiprašymas Išmokyti vaiką nuoširdžiai atsiprašyti - vadinasi, ugdyti atsakomybės jausmą. Atsiprašydamas mažasis kaltininkas turi suprasti, kad padarė kažką blogo. „Vaikai išmoksta atsiprašyti ir supranta atsiprašymo svarbą tada, kai tampa sąmoningesni. Ši riba gali svyruoti nuo 2-5 metų, priklausomai nuo to, kaip greitai vaikas bręsta“, – sako šeimos psichologė Lina Gudaitė. Nuoširdus atsiprašymas, skaitymąsis su kitais bei atsakomybės prisiėmimas už savo poelgius – tai socialiniai įgūdžiai, kurių mūsų atžalos paprastai mokosi iš aplinkos: tėvų, draugų ar net filmų. Tad pirmiausiai pradėkite nuo savęs ir paklauskite, kaip jūs elgiatės tokioje situacijoje. Jei mažylis nuolat mato panašų pavyzdį bendraudamas su tėvais („Atsiprašau, kad vėluoju, bet turėjau daug darbo“, „Nepyk, bet...“), tikėtina, kad jis elgsis lygiai taip pat. Lina Gudaitė priduria, kad nuoširdžiai atsiprašyti vaiką reikia mokyti nuo mažų dienų: „Atsiprašymas – tai viena būtiniausių gerų santykių sudedamųjų dalių. Jeigu nuo mažumės vaikai mokės atsiprašyti, nebijos pripažinti savo klaidų ir žinos, kad iš jų mokomės, bus paklotas gerų santykių pamatas“. Kai atsiprašymas praranda esmę Vieniems vaikams ištarti „atsiprašau“ reikia labai daug pastangų norint peržengti jau susiformavusį ego, o kitas išpyškina jį be jokių pastangų tikėdamasis, kad mama ar tėtis atsileis ir išleis žaisti į kiemą. Pastaruoju atveju mažylis puikiai supranta, kad žodžiai „atsiprašau“ ar „atleisk“ veikia labai stebuklingai. Jeigu vaikas nesuvokia tikrų motyvų, žodis „atsiprašau“ tampa verbaline manipuliacija tėvais siekiant nuraminti, patenkinti jų reikalavimus, paglostyti savimeilę. Trumpiau tariant, atsiprašymas "nuginkluoja" – tirpdo pyktį ir padeda išvengti bausmių. Juk nuo mažumės esame mokomi padėkoti, atsiprašyti, pasisveikinti ir, žinoma, gerbti tėvus. „Jeigu kiekvienąsyk vaikui prasižengus tėvai reikalauja atsiprašyti, bet nebando jo suprasti, jeigu tėvai pabrėžia, kaip sūnaus ar dukters elgesys nuliūdino ir įskaudino mamą ar tėtį, trumpiau tariant, jeigu tėvų tikslas - vaiko atsiprašymas, atgaila, kad vaikas, netinkamai pasielgęs, būtinai atsiprašytų, atsiprašymas gali tapti tiesiog manipuliacijos įrankiu, kad tėvai liautųsi pykę. Toks atsiprašymas praranda savo esmę.“ – sako Lina Gudaitė. |
Kada vaikas vengia atsakomybės jausmo
Atsakomybės jausmas išugdomas tinkamu pavyzdžiu. Svarbiausia tėvų pareiga - atpažinti kiekvieną vaiko manipuliaciją ir atsakomybės vengimą, išmokyti ne tik atsiprašyti, bet ir prisiimti kaltę. Vaikų elgsenos psichiatras ir psichologas Jamesas Lehmanas pateikia įprastą atsiprašymo – kaltinimo modelį: „Atsiprašau, bet... jis pirmas pradėjo“. Pasak psichologo, jei sakinyje po atsiprašymo seka žodis „bet“, greičiausiai vaikas vengia atsakomybės jausmo. Koks turėtų būti tikrasis atsiprašymas? Pasak psichologo, jis turėtų skambėti: „Atsiprašau, kitą kartą pasistengsiu labiau“, „Atsiprašau, daugiau taip nebedarysiu“. Tokiu atveju ne tik pripažįstamas kaltumas, bet ir sprendžiama problema parodant, kad kitą kartą jis elgsis kitaip. Taigi, atsiprašymas - svarbus socialinis ritualas, kuriuo pripažįstame savo klaidas, tačiau jei paskui atsiprašymą seka virtinė pasiteisinimų, jis yra tik manipuliavimo ar išskirtinai mandagumo priemonė. Atsiprašymai būtini ne visada. Paskaičiuokite, kiek kartų per dieną, per savaitę, per mėnesį reikalaujate iš vaiko, kad jis ko nors atsiprašytų, nors jis nesupranta, kodėl yra kaltas. Atžala pasielgia taip, kaip reikalaujate. O juk naudos iš tokio atsiprašymo nėra jokios – šio ritualo nelydi nei sąžinės graužatis, nei gerumas, nei kaltės jausmas. Akivaizdu, kad tokie pseudoatsiprašymai gali palengvinti nepatogias situacijas, bet iš tikrųjų jie tik atitraukia dėmesį nuo esminių dalykų bei susilpnina reikšmingų atsiprašymų vertę. Todėl svarbiausia pripažinti savo kaltę ir pažadėti kitą kartą elgtis kitaip. Pasiteisinimų priežastys Dėl kokių priežasčių vaikas pradeda nuolat teisintis, kaltinti kitus ir net tėvus? • Pagrindinė priežastis - baimė. Vaikai bijo pasekmių, kurios laukia jeigu jis pripažintų savo kaltę. O kaip dažniausiai elgiasi tėvai vaikui prasikaltus ar netinkamai pasielgus? Bara, lieja pyktį, kritikuoja, gėdina, pažeria ne itin malonių ir dažnai vaiko asmenybę žeminančių epitetų, išreiškia nusivylimą vaiku šaukdami ant jo šaukdami ("Kodėl tu ir vėl taip pasielgei?" "Kiek kartų aš tau galiu kartoti?! "Man vėl reikėjo raudonuoti prieš tavo mokytoją! Ką man su tavimi daryti?! ir t.t.). Taigi vaikai labai bijo prarasti tėvų meilę, palankumą, artumą. Juos labai baugina tėvų pyktis, rūstumas, barimas, bausmės, išreiškiamas nusivylimas. Vaikai labiausiai bijo pažeminimo, nuvertinimo, atstūmimo - visa tai labai žeidžia, žlugdo besiformuojančią savigarbą. Todėl jiems daug saugiau apsiginti nuo tokių baisių pasekmių kaltinant kitus, ir išsaugant "gero vaiko" statusą. Juk geram vaikui negresia kritika, bausmė, tėvų pyktis, atstūmimas... • Netinkamas suaugusiųjų reagavimo būdas,bandant suprasti netinkamo vaiko elgesio priežastis, gali skatinti vaiką gintis, suverčiant kaltę kitiems. Netinkamai pasielgus vaikui, pirma tėvų reakcija paprastai būna: „Kodėl taip pasielgei?“ Žodis "kodėl?" skatina atsirasti kaltės jausmą, norą teisintis, gintis. O jeigu tas klausimas dar nuskamba griežtu aukštu tonu, su atitinkama kūno poza ir veido išraiška? Ar galite įsivaizduoti, kaip gali pasijusti vaikas prieš tokį galingą suaugusįjį? Juk jis ir taip jau jaučiasi prasikaltęs, išgyvena kaltės jausmą. O jūs dar prašote paaiškinti, kodėl taip pasielgė. Juk net suaugusieji kartais negali suvokti savo elgesio priežasčių, o ką kalbėti apie vaikus. • Vaikai, pasielgę netinkamai, išgyvena stiprų kaltės jausmą, todėl stengiasi atsikratyti šio nelengvo jausmo suversdami kaltę kitiems. • Vaikui (beje, ir suaugusiems) labai nemalonu, kai jį kaltina netinkamai pasielgus. Jis gali įprasti gintis: kaltinti tėvus nemeile, nedėmėsiu, negerumu, kad sumažintų savąją kaltę prasižengus. |
Daina Leščinskienė
Publikuota žurnale "Ji" Nr. 45 2012 m. lapkričio mėn.
Publikuota žurnale "Ji" Nr. 45 2012 m. lapkričio mėn.