Foto: Lina Gudaitė Berckaitienė
Bausti negalima! Skatinti?
Tikriausiai sunku rasti tėvus, kurie nors kartą praradę kantrybę nebūtų savo vaikui taikę jokios fizinės bausmės. Šeimos psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė teigia, kad fizinės ir psichologinės bausmės ne tik nepadeda auklėti mažųjų, bet ir gali pridaryti nepataisomos žalos.
Įrodyta, kad nei fizinės, nei psichologinės bausmės teigiamos įtakos vaiko auklėjimui nedaro... Ką apie tai manote?
Fizinės ir psichologinės bausmės dažniau pridaro žalos negu naudos. Dauguma tėvų mano, kad fizinių bausmių išvengti neįmanoma. Tačiau juk mušamas mažylis neišmoks gerai elgtis... Tiek fizinės, tiek psichologinės bausmės gali išprovokuoti vaiko pyktį, kerštą, agresyvumą, nuoskaudas, baimę, nusivylimą, nepasitikėjimą savimi.
Baudžiamas mažylis pradeda priešintis suaugusiesiems. Kartais gali atrodyti, kad vaikas, sulaukęs bausmės, liovėsi netinkamai elgtis, tačiau jo viduje kaupiasi neigiami jausmai. Be to, bausmės moko mažuosius, kad galima mušti, menkinti, žeminti, kritikuoti mylimus žmones.
Kurios bausmės vaikui labiau kenkia – fizinės ar psichologinės?
Vienareikšmiai teigti, kurios bausmės kenkia labiau, sunku. Ir fizinės, ir psichologinės bausmės gali duoti neigiamų pasekmių. Manau, kad tėvai, vieną kartą sudavę savo atžalai diržu, jai pakenktų mažiau, negu nuolat ją kritikuodami. Įžeidinėjimai, menkinimai, gėdinimai vaiko psichikoje palieka ryškų pėdsaką. Dažnai baudžiamas mažylis suaugęs gali turėti labai didelių problemų, pavyzdžiui, nepasitikėti savimi, jaustis bejėgiu, menkaverčiu ir t.t.
Nuo ko priklauso, kad vieni tėvai taiko fizines arba žeminančias bausmes, kiti – ne?
Nemažą įtaką daro šeimos kultūra, istorija, tradicijos, įsivyravę stereotipai. Daug kas priklauso ir nuo to, kokioje šeimoje augo tėvai. Kartais sakoma: „Mane mušė, aš užaugau doru žmogumi, todėl ir savo vaikus mušu...“
Kiti tėvai elgiasi priešingai. Jaučiantys kartėlį dėl bausmių, patirtų vaikystėje, laikosi visiškai kitokios pozicijos auklėdami savo vaikus. Jie netinkamą auklėjimą pripažįsta kaip tėvų klaidas, padarytas dėl žinių stygiaus, todėl augindami savo vaikus ieško kitų - vaiko asmenybės nežalojančių - būdų.
Ar bėgant metams tėvų požiūris auklėjant vaikus keičiasi?
Manau, kad taip. Tėvai tampa supratingesni, ieško informacijos, literatūros, bandydami išspręsti šeimos problemas. Nerasdami išeities dažniau kreipiasi į psichologus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, požiūris į vaikų auklėjimą pakito. Tėvai labiau linkę gilintis į vaiko asmenybę, stengiasi suprasti, kaip reikia bendrauti su atžala, tenkinti jos poreikius ir pan.
Kaip reikėtų auklėti vaiką šiam prasižengus?
Visų pirma vertėtų atsižvelgti į jo amžių. Kūdikiai iki vienų metų dar nesupranta priežasties ir pasekmės ryšio. Auklėjant tokio amžiaus vaikus užtektų naudoti dėmesio nukreipimo būdą. Tai labai padeda, jeigu mažylis dėl ko nors užsispiria. Kūdikio dėmesį lengva nukreipti, nes jis labai smalsus. Taikant tokį metodą nereikia kritikuoti, bausti, barti ar šaukti... Su 2–3 metų vaiku jau galima mėginti susitarti. Mažyliui reikėtų bandyti paaiškinti, kokio elgesio iš jo tikisi tėvai, nubrėžti tam tikras ribas.
Privalu susitarti, kas vaiko lauks, jeigu jis netinkamai elgsis. Taigi vietoj bausmių geriau pasitelkti loginių pasekmių metodą. Jis remiasi prielaida, kad vaikas geriausiai mokosi patirdamas savo elgesio pasekmes.
Svarbiausia – pastebėti gerą vaiko elgesį ir už tai jį apdovanoti. Žinoma, kartais tėvams sunku išvengti bausmių. Tuomet labai svarbu, kad bausmė būtų susijusi su elgesio pasekme. Tarkime, sugadinai draugo žaislą, tuomet teks atiduoti savo žaislą ir pan. Kartais veiksminga bausmė – svarbių privilegijų apribojimas.
Visgi reikėtų akcentuoti pozityvius auklėjimo būdus, pabrėžiant atlygį už tinkamą elgesį. Bausmės ir kritikos vertėtų vengti. Derėtų skatinti vaiką už tinkamą elgesį. Galima naudoti elgesio koregavimo metodą – lentelę, kurioje, pavyzdžiui, žvaigždutėmis būtų žymimi geri vaiko poelgiai. Prieš tai reikėtų susitarti, koks apdovanojimas jo lauks surinkus reikiamą žvaigždučių skaičių. Šis metodas itin veiksmingas ikimokyklinio ir ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikams.
Kiekvienam teko matyti vaikus, triukšmaujančius prekybos centruose, nepagarbiai bendraujančius su suaugusiaisiais, tačiau tėvai jų nesudrausmina... Ar vaiko raidai kenkia pernelyg atlaidus auklėjimas?
Tai nėra auklėjimas. Jeigu tėvai nuo mažens pildo kiekvieną vaiko užgaidą, nedrausmina jo, tai jau yra lepinimas, o jis, žinoma, duoda daugiau žalos negu naudos. Toks mažylis nepasitiki savimi ir nemoka savęs kontroliuoti. Jam gali būti sunku pritapti prie bendraamžių, be to, dažnai užaugęs turi psichologinių problemų. Tėvai privalo vaikui nubrėžti aiškias ribas. Mažylis linkęs mėginti kantrybę tol, kol atsiras žmogus, galintis jį sudrausminti. Geriausia, kad tie žmonės būtų tėvai ir elgesio ribas nubrėžtų kuo anksčiau. Vaikas turi žinoti, kas jam leidžiama, o kas draudžiama.
Manote, kad vaiko užsispyrimą lemia netinkamas auklėjimas?
Manau, kad taip. Jeigu tėvai nuolat kritikuoja vaiką arba atvirkščiai – viską jam leidžia, tuomet atžalos užsispyrimas gali tapti pykčio išraiška arba charakterio bruožu. Dar yra vadinamoji vaikų krizė, kuri pasireiškia mažyliui sulaukus trejų metų. Šiuo laikotarpiu vaikai tampa ypač kaprizingi, viskam priešinasi... Jiems būdingas savivaliavimas, tam tikras despotizmas. Tai natūrali vaiko psichosocialinės raidos stadija. Tinkamai reaguojant ši krizė praeina gana ramiai ir paprastai neužsitęsia ilgiau negu vaikui sukanka 4–5 m. Taigi tėvams reikėtų žinoti vaiko raidos dėsningumus ir atitinkamai į juos reaguoti.
Ar reikėtų vaikui leisti pačiam priimti sprendimus?
Būtina suteikti vaikui galimybę rinktis iš kelių dalykų. Tačiau tą daryti reikia protingai. Nederėtų mažyliui siūlyti tokių pasirinkimų, kurie tėvams nėra priimtini. Leidimas vaikui pačiam priimti sprendimus skatina atsakomybę, savarankiškumą, savigarbą, padeda jam vystytis kaip asmenybei.
Kai kurie tėvai linkę labai saugoti vaiką, kad tik jam nieko blogo nenutiktų. Vaikui neleidžia žaisti su bendraamžiais lauke, nes gali parkristi ir susižeisti, žiemą draudžia lipdyti sniego senius, nes baiminasi, kad peršals... Ar tai turi įtakos vaiko raidai?
Pernelyg didelis rūpinimasis, nerimas, siekis vaiką apsaugoti naudos duoda mažai. Mažylis, nuolat girdėdamas „nelipk – parkrisi“, „nebėk – pargriūsi“, pradeda nepasitikėti savimi. Jis suvokia, kad pasaulis – nesaugi vieta, todėl ima nepasitikėti savimi ir aplinkiniais. Pernelyg saugomi vaikai dažnai būna nesavarankiški, baikštūs, bijantys naujovių ir pan.
Neseniai viešojoje erdvėje pasklido informacija apie užsienietį vyrą, kuris socialiniame tinklalapyje paskelbė savo mažamečio vaiko, pasituštinusio duše, nuotrauką. Ant vaiko buvo prikabintas popieriaus lapas, kuriame užrašytas žeminantis užrašas: „Aš pridergiau į vonią, ir tėvelis turėjo tai išvalyti.“ Kaip šis tėvo poelgis atsilieps vaiko raidai?
Nežinant visų aplinkybių sunku vienareikšmiai vertinti tėvo elgesį. Galbūt tėvas nenorėjo pažeminti vaiko, greičiausiai papokštavo. Liūdna, kad visuomenėje vyrauja iškreiptas humoro jausmas, juokingais tampa dalykai, peržengiantys žmogaus orumo ribas. Vertinant iš psichologinės pusės, tėvo elgesys nepriimtinas. Juk tuštinimasis – asmeninis dalykas, ir toks vaiko elgesys turėjo likti tarp šeimos sienų. Sunku įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis vaikas, fotografuojamas su prikabintu užrašu ir vėliau pamatęs savo nuotrauką viešojoje erdvėje... Neigiamų pasekmių jam gali nepavykti atsikratyti visą gyvenimą. Juk mažyliui savaime galėjo kilti gėdos ar kaltės jausmas. Taigi tik nuo tėvų reakcijos priklauso tolesnė vaiko raida. Tad tėvams reikėtų gerai apgalvoti savo žodžius, veiksmus ir prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Juk tėvai vaikams turėtų būti meilės, saugumo garantas, o ne žmonės, paliekantys žaizdų, kompleksų visam gyvenimui...
Kai kurie tėvai nemokantiems skaityti ir rašyti mažamečiams vaikams socialiniuose tinklalapiuose sukuria profilius. Ką apie tai manote?
Nemanau, kad socialiniuose tinklalapiuose savo profilius privalo turėti vaikai, nemokantys skaityti ir rašyti. Visų pirma mažylis turi suvokti, kas yra socialiniai tinklalapiai ir kokia jų paskirtis. Leisti vaikui bendrauti internete, manau, galima jam pradėjus lankyti mokyklą, kai jau geba rašyti ir skaityti. Svarbiausia – iš anksto vaiką supažindinti su tykančiais pavojais ir mokyti saugiai bendrauti internete.
Jurgita Valentaitė
Publikuota "Natūralioji medicina" 2012/12
Fizinės ir psichologinės bausmės dažniau pridaro žalos negu naudos. Dauguma tėvų mano, kad fizinių bausmių išvengti neįmanoma. Tačiau juk mušamas mažylis neišmoks gerai elgtis... Tiek fizinės, tiek psichologinės bausmės gali išprovokuoti vaiko pyktį, kerštą, agresyvumą, nuoskaudas, baimę, nusivylimą, nepasitikėjimą savimi.
Baudžiamas mažylis pradeda priešintis suaugusiesiems. Kartais gali atrodyti, kad vaikas, sulaukęs bausmės, liovėsi netinkamai elgtis, tačiau jo viduje kaupiasi neigiami jausmai. Be to, bausmės moko mažuosius, kad galima mušti, menkinti, žeminti, kritikuoti mylimus žmones.
Kurios bausmės vaikui labiau kenkia – fizinės ar psichologinės?
Vienareikšmiai teigti, kurios bausmės kenkia labiau, sunku. Ir fizinės, ir psichologinės bausmės gali duoti neigiamų pasekmių. Manau, kad tėvai, vieną kartą sudavę savo atžalai diržu, jai pakenktų mažiau, negu nuolat ją kritikuodami. Įžeidinėjimai, menkinimai, gėdinimai vaiko psichikoje palieka ryškų pėdsaką. Dažnai baudžiamas mažylis suaugęs gali turėti labai didelių problemų, pavyzdžiui, nepasitikėti savimi, jaustis bejėgiu, menkaverčiu ir t.t.
Nuo ko priklauso, kad vieni tėvai taiko fizines arba žeminančias bausmes, kiti – ne?
Nemažą įtaką daro šeimos kultūra, istorija, tradicijos, įsivyravę stereotipai. Daug kas priklauso ir nuo to, kokioje šeimoje augo tėvai. Kartais sakoma: „Mane mušė, aš užaugau doru žmogumi, todėl ir savo vaikus mušu...“
Kiti tėvai elgiasi priešingai. Jaučiantys kartėlį dėl bausmių, patirtų vaikystėje, laikosi visiškai kitokios pozicijos auklėdami savo vaikus. Jie netinkamą auklėjimą pripažįsta kaip tėvų klaidas, padarytas dėl žinių stygiaus, todėl augindami savo vaikus ieško kitų - vaiko asmenybės nežalojančių - būdų.
Ar bėgant metams tėvų požiūris auklėjant vaikus keičiasi?
Manau, kad taip. Tėvai tampa supratingesni, ieško informacijos, literatūros, bandydami išspręsti šeimos problemas. Nerasdami išeities dažniau kreipiasi į psichologus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, požiūris į vaikų auklėjimą pakito. Tėvai labiau linkę gilintis į vaiko asmenybę, stengiasi suprasti, kaip reikia bendrauti su atžala, tenkinti jos poreikius ir pan.
Kaip reikėtų auklėti vaiką šiam prasižengus?
Visų pirma vertėtų atsižvelgti į jo amžių. Kūdikiai iki vienų metų dar nesupranta priežasties ir pasekmės ryšio. Auklėjant tokio amžiaus vaikus užtektų naudoti dėmesio nukreipimo būdą. Tai labai padeda, jeigu mažylis dėl ko nors užsispiria. Kūdikio dėmesį lengva nukreipti, nes jis labai smalsus. Taikant tokį metodą nereikia kritikuoti, bausti, barti ar šaukti... Su 2–3 metų vaiku jau galima mėginti susitarti. Mažyliui reikėtų bandyti paaiškinti, kokio elgesio iš jo tikisi tėvai, nubrėžti tam tikras ribas.
Privalu susitarti, kas vaiko lauks, jeigu jis netinkamai elgsis. Taigi vietoj bausmių geriau pasitelkti loginių pasekmių metodą. Jis remiasi prielaida, kad vaikas geriausiai mokosi patirdamas savo elgesio pasekmes.
Svarbiausia – pastebėti gerą vaiko elgesį ir už tai jį apdovanoti. Žinoma, kartais tėvams sunku išvengti bausmių. Tuomet labai svarbu, kad bausmė būtų susijusi su elgesio pasekme. Tarkime, sugadinai draugo žaislą, tuomet teks atiduoti savo žaislą ir pan. Kartais veiksminga bausmė – svarbių privilegijų apribojimas.
Visgi reikėtų akcentuoti pozityvius auklėjimo būdus, pabrėžiant atlygį už tinkamą elgesį. Bausmės ir kritikos vertėtų vengti. Derėtų skatinti vaiką už tinkamą elgesį. Galima naudoti elgesio koregavimo metodą – lentelę, kurioje, pavyzdžiui, žvaigždutėmis būtų žymimi geri vaiko poelgiai. Prieš tai reikėtų susitarti, koks apdovanojimas jo lauks surinkus reikiamą žvaigždučių skaičių. Šis metodas itin veiksmingas ikimokyklinio ir ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikams.
Kiekvienam teko matyti vaikus, triukšmaujančius prekybos centruose, nepagarbiai bendraujančius su suaugusiaisiais, tačiau tėvai jų nesudrausmina... Ar vaiko raidai kenkia pernelyg atlaidus auklėjimas?
Tai nėra auklėjimas. Jeigu tėvai nuo mažens pildo kiekvieną vaiko užgaidą, nedrausmina jo, tai jau yra lepinimas, o jis, žinoma, duoda daugiau žalos negu naudos. Toks mažylis nepasitiki savimi ir nemoka savęs kontroliuoti. Jam gali būti sunku pritapti prie bendraamžių, be to, dažnai užaugęs turi psichologinių problemų. Tėvai privalo vaikui nubrėžti aiškias ribas. Mažylis linkęs mėginti kantrybę tol, kol atsiras žmogus, galintis jį sudrausminti. Geriausia, kad tie žmonės būtų tėvai ir elgesio ribas nubrėžtų kuo anksčiau. Vaikas turi žinoti, kas jam leidžiama, o kas draudžiama.
Manote, kad vaiko užsispyrimą lemia netinkamas auklėjimas?
Manau, kad taip. Jeigu tėvai nuolat kritikuoja vaiką arba atvirkščiai – viską jam leidžia, tuomet atžalos užsispyrimas gali tapti pykčio išraiška arba charakterio bruožu. Dar yra vadinamoji vaikų krizė, kuri pasireiškia mažyliui sulaukus trejų metų. Šiuo laikotarpiu vaikai tampa ypač kaprizingi, viskam priešinasi... Jiems būdingas savivaliavimas, tam tikras despotizmas. Tai natūrali vaiko psichosocialinės raidos stadija. Tinkamai reaguojant ši krizė praeina gana ramiai ir paprastai neužsitęsia ilgiau negu vaikui sukanka 4–5 m. Taigi tėvams reikėtų žinoti vaiko raidos dėsningumus ir atitinkamai į juos reaguoti.
Ar reikėtų vaikui leisti pačiam priimti sprendimus?
Būtina suteikti vaikui galimybę rinktis iš kelių dalykų. Tačiau tą daryti reikia protingai. Nederėtų mažyliui siūlyti tokių pasirinkimų, kurie tėvams nėra priimtini. Leidimas vaikui pačiam priimti sprendimus skatina atsakomybę, savarankiškumą, savigarbą, padeda jam vystytis kaip asmenybei.
Kai kurie tėvai linkę labai saugoti vaiką, kad tik jam nieko blogo nenutiktų. Vaikui neleidžia žaisti su bendraamžiais lauke, nes gali parkristi ir susižeisti, žiemą draudžia lipdyti sniego senius, nes baiminasi, kad peršals... Ar tai turi įtakos vaiko raidai?
Pernelyg didelis rūpinimasis, nerimas, siekis vaiką apsaugoti naudos duoda mažai. Mažylis, nuolat girdėdamas „nelipk – parkrisi“, „nebėk – pargriūsi“, pradeda nepasitikėti savimi. Jis suvokia, kad pasaulis – nesaugi vieta, todėl ima nepasitikėti savimi ir aplinkiniais. Pernelyg saugomi vaikai dažnai būna nesavarankiški, baikštūs, bijantys naujovių ir pan.
Neseniai viešojoje erdvėje pasklido informacija apie užsienietį vyrą, kuris socialiniame tinklalapyje paskelbė savo mažamečio vaiko, pasituštinusio duše, nuotrauką. Ant vaiko buvo prikabintas popieriaus lapas, kuriame užrašytas žeminantis užrašas: „Aš pridergiau į vonią, ir tėvelis turėjo tai išvalyti.“ Kaip šis tėvo poelgis atsilieps vaiko raidai?
Nežinant visų aplinkybių sunku vienareikšmiai vertinti tėvo elgesį. Galbūt tėvas nenorėjo pažeminti vaiko, greičiausiai papokštavo. Liūdna, kad visuomenėje vyrauja iškreiptas humoro jausmas, juokingais tampa dalykai, peržengiantys žmogaus orumo ribas. Vertinant iš psichologinės pusės, tėvo elgesys nepriimtinas. Juk tuštinimasis – asmeninis dalykas, ir toks vaiko elgesys turėjo likti tarp šeimos sienų. Sunku įsivaizduoti, kaip turėjo jaustis vaikas, fotografuojamas su prikabintu užrašu ir vėliau pamatęs savo nuotrauką viešojoje erdvėje... Neigiamų pasekmių jam gali nepavykti atsikratyti visą gyvenimą. Juk mažyliui savaime galėjo kilti gėdos ar kaltės jausmas. Taigi tik nuo tėvų reakcijos priklauso tolesnė vaiko raida. Tad tėvams reikėtų gerai apgalvoti savo žodžius, veiksmus ir prisiimti atsakomybę už savo elgesį. Juk tėvai vaikams turėtų būti meilės, saugumo garantas, o ne žmonės, paliekantys žaizdų, kompleksų visam gyvenimui...
Kai kurie tėvai nemokantiems skaityti ir rašyti mažamečiams vaikams socialiniuose tinklalapiuose sukuria profilius. Ką apie tai manote?
Nemanau, kad socialiniuose tinklalapiuose savo profilius privalo turėti vaikai, nemokantys skaityti ir rašyti. Visų pirma mažylis turi suvokti, kas yra socialiniai tinklalapiai ir kokia jų paskirtis. Leisti vaikui bendrauti internete, manau, galima jam pradėjus lankyti mokyklą, kai jau geba rašyti ir skaityti. Svarbiausia – iš anksto vaiką supažindinti su tykančiais pavojais ir mokyti saugiai bendrauti internete.
Jurgita Valentaitė
Publikuota "Natūralioji medicina" 2012/12
