ŠEIMOS PSICHOLOGĖ LINA GUDAITĖ-BERCKAITIENĖ
​​Profesionali psichologinė pagalba Vilniuje!
Registracija:
​​+370 611 53194
[email protected]
@seimospsichologevilniuje
​ 
  • Pradinis
    • Plačiau apie save
  • Konsultacijos internetu
  • Konsultacijos suaugusiems
  • Porų ir šeimų konsultavimas
  • Vaikų ir paauglių konsultavimas
  • Relaksacija
  • Straipsniai
    • Suaugusieji. Vyrų ir moterų santykiai
    • Vaikai.Vaikų ir tėvų santykiai
    • Komentarai
  • Bendradarbiaujame
  • Kontaktai
Foto: Lina Gudaitė Berckaitienė

Bausti negalima! Skatinti?

Tikriausiai sunku rasti tėvus, kurie nors kartą praradę kantrybę nebūtų savo vaikui taikę jokios fizinės bausmės. Šeimos psichologė Lina Gudaitė-Berckaitienė teigia, kad fizinės ir psichologinės bausmės ne tik nepadeda auklėti mažųjų, bet ir gali pridaryti nepataisomos žalos.
​Įrodyta, kad nei fizinės, nei psichologinės bausmės  teigiamos įtakos vaiko auklėjimui nedaro... Ką apie tai manote?

Fizinės ir psichologinės bausmės dažniau pridaro žalos negu naudos. Dauguma  tėvų mano,  kad  fizinių bausmių išvengti neįmanoma. Tačiau juk mušamas mažylis neišmoks gerai elgtis... Tiek fizinės, tiek psichologinės bausmės gali išprovokuoti vaiko pyktį, kerštą, agresyvumą, nuoskaudas, baimę, nusivylimą, nepasitikėjimą savimi.

Baudžiamas  mažylis pradeda priešintis suaugusiesiems. Kartais gali atrodyti, kad vaikas, sulaukęs bausmės, liovėsi netinkamai elgtis, tačiau jo viduje kaupiasi neigiami jausmai. Be to, bausmės moko mažuosius, kad galima mušti, menkinti, žeminti, kritikuoti mylimus žmones.

Kurios bausmės  vaikui labiau kenkia – fizinės ar psichologinės?

Vienareikšmiai teigti, kurios bausmės kenkia labiau, sunku. Ir fizinės, ir psichologinės bausmės  gali duoti  neigiamų  pasekmių. Manau, kad tėvai, vieną kartą  sudavę savo atžalai  diržu, jai pakenktų  mažiau,  negu nuolat ją kritikuodami. Įžeidinėjimai, menkinimai,  gėdinimai vaiko psichikoje palieka  ryškų pėdsaką. Dažnai baudžiamas mažylis suaugęs gali turėti labai didelių problemų, pavyzdžiui, nepasitikėti savimi, jaustis bejėgiu, menkaverčiu ir t.t.

Nuo ko priklauso, kad vieni tėvai taiko fizines arba žeminančias bausmes, kiti – ne?

Nemažą  įtaką  daro  šeimos kultūra,  istorija,  tradicijos, įsivyravę stereotipai. Daug kas priklauso ir nuo to, kokioje šeimoje augo tėvai. Kartais sakoma: „Mane mušė, aš užaugau doru žmogumi, todėl ir savo vaikus mušu...“
Kiti tėvai elgiasi priešingai. Jaučiantys  kartėlį  dėl bausmių, patirtų  vaikystėje, laikosi visiškai kitokios  pozicijos auklėdami savo vaikus. Jie netinkamą auklėjimą  pripažįsta kaip tėvų klaidas, padarytas dėl žinių stygiaus, todėl augindami  savo vaikus ieško kitų - vaiko asmenybės nežalojančių - būdų.

Ar bėgant metams  tėvų požiūris auklėjant vaikus keičiasi?

Manau, kad taip. Tėvai tampa supratingesni, ieško informacijos, literatūros, bandydami išspręsti šeimos problemas. Nerasdami išeities  dažniau kreipiasi į psichologus. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, požiūris į vaikų auklėjimą pakito. Tėvai labiau linkę gilintis į vaiko asmenybę, stengiasi suprasti, kaip reikia bendrauti su atžala, tenkinti jos poreikius ir pan.

Kaip reikėtų auklėti vaiką šiam prasižengus?

Visų pirma vertėtų atsižvelgti į jo amžių. Kūdikiai iki vienų metų dar nesupranta priežasties ir pasekmės  ryšio. Auklėjant tokio amžiaus vaikus užtektų naudoti  dėmesio nukreipimo būdą. Tai labai padeda,  jeigu mažylis dėl  ko nors užsispiria. Kūdikio dėmesį lengva nukreipti,  nes jis labai smalsus. Taikant tokį metodą nereikia kritikuoti, bausti, barti ar šaukti... Su 2–3 metų vaiku jau galima mėginti  susitarti.  Mažyliui reikėtų  bandyti paaiškinti, kokio elgesio iš jo tikisi tėvai, nubrėžti  tam  tikras ribas. 

​
Privalu susitarti, kas vaiko lauks, jeigu jis netinkamai elgsis. Taigi vietoj bausmių geriau pasitelkti loginių pasekmių metodą. Jis remiasi prielaida, kad vaikas geriausiai mokosi patirdamas savo elgesio pasekmes. 

Svarbiausia – pastebėti gerą vaiko elgesį ir už tai jį apdovanoti. Žinoma, kartais tėvams sunku išvengti bausmių. Tuomet labai svarbu, kad bausmė būtų susijusi su elgesio pasekme. Tarkime, sugadinai draugo žaislą, tuomet teks atiduoti savo žaislą ir pan. Kartais veiksminga bausmė – svarbių privilegijų apribojimas.
 

Visgi reikėtų  akcentuoti pozityvius auklėjimo būdus, pabrėžiant atlygį už tinkamą elgesį. Bausmės ir kritikos vertėtų  vengti. Derėtų skatinti vaiką už tinkamą  elgesį. Galima naudoti  elgesio koregavimo metodą – lentelę, kurioje, pavyzdžiui, žvaigždutėmis būtų žymimi geri vaiko poelgiai. Prieš tai reikėtų susitarti, koks apdovanojimas jo lauks surinkus reikiamą žvaigždučių skaičių. Šis metodas  itin veiksmingas  ikimokyklinio ir ankstyvojo mokyklinio amžiaus vaikams.

Kiekvienam teko matyti vaikus, triukšmaujančius  prekybos centruose, nepagarbiai bendraujančius  su suaugusiaisiais, tačiau tėvai jų nesudrausmina... Ar vaiko raidai kenkia pernelyg atlaidus auklėjimas?

Tai nėra auklėjimas. Jeigu tėvai nuo mažens pildo kiekvieną vaiko užgaidą, nedrausmina jo, tai jau yra lepinimas, o jis, žinoma,  duoda  daugiau žalos negu naudos. Toks mažylis nepasitiki  savimi ir nemoka savęs kontroliuoti. Jam gali būti sunku  pritapti prie bendraamžių, be to, dažnai užaugęs turi psichologinių problemų. Tėvai privalo vaikui nubrėžti aiškias ribas.  Mažylis linkęs mėginti kantrybę  tol, kol atsiras žmogus, galintis jį sudrausminti. Geriausia, kad tie žmonės būtų tėvai ir elgesio ribas nubrėžtų kuo anksčiau. Vaikas  turi  žinoti,  kas jam  leidžiama,  o kas draudžiama.

Manote, kad  vaiko  užsispyrimą  lemia  netinkamas auklėjimas?

Manau,  kad taip. Jeigu tėvai nuolat  kritikuoja  vaiką  arba atvirkščiai – viską jam leidžia, tuomet  atžalos užsispyrimas gali tapti pykčio išraiška arba  charakterio bruožu. Dar yra vadinamoji vaikų krizė, kuri pasireiškia  mažyliui sulaukus trejų metų. Šiuo laikotarpiu vaikai tampa  ypač kaprizingi,  viskam priešinasi... Jiems  būdingas  savivaliavimas, tam  tikras   despotizmas.  Tai  natūrali  vaiko psichosocialinės raidos  stadija. Tinkamai  reaguojant ši krizė praeina gana ramiai  ir paprastai neužsitęsia  ilgiau negu vaikui sukanka  4–5 m. Taigi tėvams  reikėtų  žinoti vaiko raidos dėsningumus ir atitinkamai į juos reaguoti.

Ar reikėtų vaikui  leisti pačiam priimti sprendimus?

Būtina  suteikti  vaikui  galimybę  rinktis  iš kelių  dalykų.  Tačiau  tą  daryti reikia protingai. Nederėtų mažyliui siūlyti tokių pasirinkimų, kurie tėvams nėra priimtini. Leidimas  vaikui pačiam priimti sprendimus skatina  atsakomybę,  savarankiškumą, savigarbą, padeda jam vystytis kaip asmenybei.

Kai kurie tėvai linkę labai saugoti vaiką,  kad  tik jam nieko blogo nenutiktų.  Vaikui neleidžia žaisti su bendraamžiais  lauke, nes gali parkristi ir susižeisti, žiemą draudžia  lipdyti sniego senius, nes baiminasi, kad peršals... Ar tai turi įtakos vaiko raidai?

Pernelyg  didelis  rūpinimasis, nerimas,  siekis vaiką apsaugoti naudos duoda mažai. Mažylis, nuolat  girdėdamas „nelipk – parkrisi“,  „nebėk – pargriūsi“, pradeda nepasitikėti savimi. Jis suvokia, kad pasaulis  – nesaugi  vieta, todėl ima nepasitikėti savimi ir aplinkiniais. Pernelyg saugomi vaikai dažnai  būna nesavarankiški, baikštūs, bijantys naujovių ir pan.

Neseniai  viešojoje erdvėje pasklido informacija apie užsienietį vyrą, kuris socialiniame tinklalapyje paskelbė savo mažamečio  vaiko, pasituštinusio  duše, nuotrauką. Ant vaiko buvo prikabintas popieriaus lapas, kuriame užrašytas žeminantis užrašas: „Aš pridergiau į vonią, ir tėvelis turėjo tai išvalyti.“ Kaip šis tėvo poelgis atsilieps vaiko raidai?

Nežinant  visų  aplinkybių sunku vienareikšmiai vertinti tėvo elgesį. Galbūt tėvas nenorėjo pažeminti vaiko, greičiausiai  papokštavo. Liūdna, kad visuomenėje vyrauja iškreiptas humoro jausmas, juokingais  tampa  dalykai, peržengiantys žmogaus orumo  ribas.  Vertinant iš psichologinės  pusės, tėvo elgesys nepriimtinas. Juk tuštinimasis – asmeninis dalykas, ir toks vaiko elgesys turėjo likti tarp šeimos sienų. Sunku įsivaizduoti,  kaip  turėjo  jaustis vaikas,  fotografuojamas su prikabintu užrašu  ir vėliau pamatęs savo nuotrauką viešojoje erdvėje... Neigiamų pasekmių jam gali nepavykti atsikratyti visą gyvenimą. Juk mažyliui savaime galėjo kilti gėdos ar kaltės jausmas. Taigi tik nuo  tėvų reakcijos priklauso tolesnė  vaiko raida. Tad tėvams reikėtų gerai apgalvoti savo žodžius, veiksmus ir prisiimti  atsakomybę už savo elgesį. Juk tėvai vaikams turėtų būti meilės, saugumo garantas, o ne žmonės, paliekantys žaizdų,  kompleksų visam gyvenimui...

Kai kurie tėvai nemokantiems skaityti ir rašyti mažamečiams vaikams socialiniuose tinklalapiuose  sukuria profilius. Ką apie tai manote?
​

Nemanau, kad socialiniuose tinklalapiuose savo profilius privalo  turėti  vaikai, nemokantys  skaityti  ir rašyti. Visų pirma mažylis turi suvokti, kas  yra socialiniai  tinklalapiai  ir kokia jų paskirtis. Leisti  vaikui  bendrauti internete, manau,  galima  jam pradėjus lankyti mokyklą, kai  jau  geba  rašyti  ir skaityti. Svarbiausia  – iš anksto vaiką supažindinti su tykančiais pavojais  ir mokyti saugiai bendrauti internete.
​
​​​Jurgita Valentaitė
Publikuota "Natūralioji medicina" 2012/12
Powered by Create your own unique website with customizable templates.